gniūsas

gniū̃sas (brus. гнюc) sm. (2) 1. ppr. pl. K smulkus gyvūnėlis; gyvis, vabzdžiai: O vidury to vadinamojo kiemo – kūdra, kurioje rudenį telkšodavo vanduo, žiemą traškėdavo ledas, pavasarį kurkdavo varlės, o vasarą tik gniūsai begyvendavo I.Simon. Gniū̃sai yra vabalai juodi vandenyje, pažemėje greiti J. Šiandie labai karšta, girioj bus daug gniū̃sų Rg. Ką čia visokius gniūsùs laikyti – išmušinėsiu visus tavo trušius! Žgč. ^ Ką až gniū̃so (jauno tekėti), geriau až ūso Trgn. ║ sing. col.: galvos nešvarumai, utėlės; niežai; parazitai: Reikia tiktai gerai rūbus išvirinti, ir nepuls gniū̃sas Trgn. Vaiko galva gniūso pilna Dgl. Kam te reikia ilgų plaukų – gniū̃sui visti? Ob. Jau senai pirty buvau – visą kūną gniū̃sas apstojo, reikia kasytis Ds. Apipuolė karvę gniū̃sas, nebežinau kuo ir gydyti Rk. 2. scom. Š kas negreitas prie darbo, ištižėlis, snaudalis: O gniū̃sas – nežymu, ar stovi, ar dirba! Dgl. Metus lauksi, kol tas gniū̃sas pasiūs Ktk. Jis aria kai gniū̃sas – kartais net užsnūsta Trgn. Tikras gniūsas – krapštosi krapštosi, ir nieko nėr Šš. Ir ji tokia pati gniū̃sas – kelinta diena mezga pirštinę ir niekaip nenumezga Trgn. 3. scom. tylus, darbštus žmogus: Ot susidėjo abudu gniū̃sai – ir jis, ir ji tokie pat Pnd. Tokių gniū̃sų nedaug terasi – ką paėmęs krapšto krapšto, bet padaro Lel.